Dar apie penktadalis apklaustųjų įžvelgia potencialią tokios bendruomenės naudą, ir nė vienas nenurodo, kad ji būtų nereikalinga. Taigi, net 94 proc. respondentų aktyvesnės bendruomenės telkimąsi vertina palankiai. Bendruomenėje šeimos pirmiausia tikėtųsi galimybės dalytis patirtimi, gauti aktualią informaciją ir kartais dalyvauti susitikimuose ar diskusijose. Tik vienas iš 31 respondento pažymėjo, kad greičiausiai bendruomenės veikloje nedalyvautų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 40 Diušeno raumenų distrofija sergančių berniukų ir jaunuolių. Iki šiol Lietuvoje nebuvo aktyviai veikiančios Diušeno pacientų ir šeimų organizacijos. Pasak specialistų ir dalies pacientų šeimų, toks ryšys leistų greičiau dalytis sukaupta patirtimi, palaikyti vieniems kitus bei stiprinti šeimų balsą siekiant pokyčių.
Diušeno raumenų distrofija – tai reta genetinė liga, kurią lemia pokytis už baltymo distrofino gamybą atsakingame gene. Be šio baltymo raumenys palaipsniui silpsta: paauglystėje sergantys vaikai dažniausiai nustoja vaikščioti, vėliau silpsta rankos, sutrinka kvėpavimo funkcija ir širdies veikla. Lietuvoje Diušeno diagnozę kasmet išgirsta 2–3 šeimos, o dažniausiai liga nustatoma 5–6 metų berniukams, kai pradeda ryškėti jų fizinių galimybių skirtumai nuo bendraamžių.
Pirmoji Lietuvos Diušeno šeimų apklausa pristatyta rugsėjo 7-ąją, minint Pasaulinę Diušeno dieną, Vilniuje surengtoje gydytojų, pacientų šeimų ir retomis ligomis sergančių žmonių atstovų diskusijoje. VšĮ „Retos ligos“ direktorius Danas Čeilitka sako, kad stipresnis šeimų balsas tampa ypač svarbus keičiantis Diušeno ligos perspektyvai – gerėjant gydymui bei priežiūrai.
Diušeno liga sergantį sūnų auginanti Dovilė Dovidavičiūtė sako, kad žinių apie ligą šeimai nuolat tenka ieškoti patiems: nuo informacijos apie vaistus ir specialistus iki kasdienybėje reikalingų sprendimų. Jos teigimu, galimybė šia patirtimi dalytis su kitomis šeimomis galėtų būti viena svarbiausių bendruomenės funkcijų.
Tokį poreikį rodo ir apklausa: 87 proc. respondentų būtų naudinga viena lengvai pasiekiama vieta, kurioje būtų sutelkta patikima informacija apie Diušeno ligą, jos gydymą, priežiūrą, socialinius klausimus ir naujienas. Didžiajai daliai – 71 proc. – apklaustųjų šiuo metu bent iš dalies trūksta aiškios ir patikimos informacijos apie Diušeno ligą, jos gydymą, priežiūrą ir naujas galimybes.
Pasak jos, gyvenant su Diušeno raumenų distrofija vien formaliai egzistuojančių paslaugų nepakanka – svarbiausiu veiksniu tampa jų prieinamumas.
„Didelė dalis gerų dalykų mūsų gyvenime atsitiko todėl, kad mes labai atkakliai ieškojome sprendimų. Bet esu tikra, kad ne viskas apskritai turėjo reikalauti atkaklumo. Jei vienas vaikas gauna daugiau galimybių ir daugiau gyvenimo tik todėl, kad jo tėvai turi daugiau laiko, energijos, resursų arba tiesiog atkaklumo, tai yra prieinamumo problema“, – pabrėžia D. Dovidavičiūtė.
Didžiausiomis pagalbos ir prieinamumo spragomis respondentai dažniausiai įvardijo reabilitaciją ir kineziterapiją (52 proc.). Dar 48 proc. įvardijo psichologinės pagalbos, po 35 proc. – mobilumo ir transporto bei ugdymo įstaigų prieinamumo ir mokymosi iššūkius. Gydymą ir specialistų priežiūrą tarp sričių, kuriose labiausiai trūksta prieinamumo ar pagalbos, nurodė 23 proc. respondentų.
Kauno klinikų Nervų ir raumenų ligų centro gydytoja vaikų neurologė, Lietuvos vaikų neurologų asociacijos pirmininkė Milda Dambrauskienė pažymi, kad medicinos pažanga jau keičia šios ligos perspektyvą. Šiuo metu registruoti vaistai gali sulėtinti ligos eigą ir atitolinti komplikacijas, o vykstantys klinikiniai tyrimai teikia vilčių dėl naujų gydymo galimybių. Tačiau, pasak gydytojos, kiekvienas naujas ligos etapas šeimai atneša naujų iššūkių.
Apklausa taip pat rodo, kad šeimų poreikiai keičiasi kartu su sergančio žmogaus amžiumi. Beveik ketvirtadalis respondentų nurodė, kad jų šeimoje Diušeno liga sergantis žmogus yra 18 metų ar vyresnis. Atviruose atsakymuose šalia ligos progresavimo, judėjimo ir savarankiškumo praradimo, minimi ir studijų, profesijos ir darbo pasirinkimo, perėjimo iš vaikų į suaugusiųjų sveikatos priežiūrą klausimai, taip pat būsto ir aplinkos pritaikymas, individualios pagalbos poreikis.
Nors stipresnis šeimų tarpusavio ryšys galėtų padėti greičiau pasiekti informaciją, dalytis praktine patirtimi ir kartu siekti pokyčių, Diušeno šeimų telkimasis turi ir emociškai sudėtingą pusę. Progresuojančia liga sergančių vaikų tėvams ryšys su kitomis šeimomis reiškia iš arti stebėti sunkiausius kitų vaikų ligos etapus bei išgyventi jų netektis.
Todėl, kaip pabrėžta diskusijoje, stipresnė bendruomenė nebūtinai turi reikšti formalią organizaciją ar vienodą įsitraukimą visoms šeimoms. Svarbiausia, kad šeimos turėtų galimybę pačios pasirinkti, kokio ryšio joms reikia – nuo galimybės greitai pasiekti kitų jau sukauptą patirtį iki tarpusavio palaikymo ar bendro atstovavimo sprendžiant visoms Diušeno pacientų šeimoms aktualius klausimus.
